Pilnatvės šaltinis ir tikroji veikimo motyvacija

Didelis klausimas gyvenime – ta kryžkelė tarp noro būti laimingam ir tikslingumo, pareigų, Dievo valios. Kaip tai koreliuoja? Kokiame momentume jie pasiekia bendrą tašką? Kaip jausti savy pilnatvę, laisvę nuo išorės, tačiau vis tiek įgyvendinti siekius, kurie... suteikia laimės? Tai ar ji yra bent kiek išorėje ar visgi tik viduje?

Nemažai žmonių turi savyje jausmą, kuris stumia į priekį. Ir ne gerąja prasme. Šis jausmas tiki, kad galima pasiekti geriau, daugiau, kasdienybėje jaustis pakylėčiau, pilniau, išjausti akimirką ir pasisemti laimės dar giliau. Ir tai dažnai iškart gimdo ir savęs priešingybę – baimę, kad viso to negausiu. Kad prarasiu tą laimę, kad tos galutinės pilnatvės manyje nėra ir kad amžinai būsiu priklausomas nuo paieškų: gražiausių gamtos vietų, savirealizacijos, veiklos prasmingumo, pasiekimų, santykių, sveikatos, pinigų ir t.t.

Pasidalinsiu savo pavyzdžiu ir atvirais išgyvenimais. Gamta. Kai tik pragydo paukščiai ir pašvietė saulė, į mane vėl grįžo noras lėkti į tolimus įstabiausios gamtos kampelius su kalnais, ežerais ir kriokliais. Susilieti su jais, ištirpti, atlikti net kažkokią paskirtį, dėl ko aš taip stipriai jaučiu gamtą, galbūt išskleisti konkretaus ryšio su Dievu formą, gamtos mokymą ar tiesiog mėgautis visiškai tyros laukinumos ekstaze. Man atrodo, kad tai aukščiausia žemiško patyrimo forma ir sąlygos, kurios gali konkrečiai man suteikti laimę ir kažkokį atitikimą, susisinchronizavimą vidaus ir išorinių sąlygų.

Bet čia susiduriu su pareiga – paisyti vyro norų, savo gimimo likimo, kad visi artimieji yra čia ir man jų trūks, kaip ir jiems manęs. Kad galime visuomet jaustis svetimi kitoje šalyje. Atrodo, tai lyg ir dovana – sugebu taip giliai susilieti su gamtos dvasia, išjausti džiaugsmą net būdama viena. Tačiau tai ir kankina, nes pririša nuolat siekti tų gražių vietų ir praleisti ten labai daug laiko. O aš jaučiu, kad jau išaugau tą etapą, kur užtenka gyventi tik savo asmenine laime – susikurti sau patinkančias sąlygas ir visą savo laiką skirti jomis mėgautis. Jau reikia dirbti ir dėl kitų, mokytis, augti, bendrauti.

Krišna per serialą "Mahabharata" sakė, kad painios situacijos susikuria tam, kad atsigręžtume į Dievą...

Taip pat yra ir su veiklų, savirealizacijos tema, kuri neretam taip pat siejasi su pilnatvės siekiu. Kas savirealizacija yra man? Tai veikti kažką autentiško, pagal savo duotybes ir talentus, kame jausčiau prasmę. Įveiklinti savo įgūdžius ir energiją vardan visuotinės gerovės ir Dievo. Tad ar tai būtinai siejasi su išoriniais pasiekimais ir rezultatais? Vidinis jausmas rodo, kad visos mano veiklos turi svorį ir prasmę, kai yra skirtos asmeniniam tobulėjimui arba bendrai gerovei, kitų tobulėjimui, meilei. Jei tai daroma dėl kokių nors kitų priežasčių, svoris pamažėja.

Išorinė sėkmė išsiskleidžia, kai patys tikime savo veiksmais. Mūsų veiklos pilnai neaktyvuojamos ir nepaleidžiamos tekėti, jei patiems atrodo, kad jos yra nepilnos, kol negauna patvirtinimo iš kitų ir apčiuopiamo rezultato. Deja, dėsniai veikia atvirkščiai. Pirma indas yra pripildomas ir tik tada laisvai liejamas į aplinkinius puodelius, o ne laukiama, kol visi ateis su puodeliais prie tuščio indo ir tik tada jį pripildysime. Tikėjimas be jokių garantijų yra paradoksalu, reikalauja daug drąsos ir atsirišimo, tačiau tokia dabar jaučiasi mano ir žmonių, kurie nori veikti aukštoje vibracijoje, tiesa. Galbūt kitiems bus kitaip ir pavyks įgyvendinti siekius net ir iš ego, bet savo atveju aiškiai jaučiu šią išsilaisvinimo iš kitų nuomonių pamoką. Kai žmogui neberūpės pripažinimas, iliuzinė laimė, kai jis visiškai nuolankiai atsiduos šviesos pareigai, nenuleisdamas žvilgsnio nuo Dievo akių, klausydamas savo širdies laisvės balso, tuomet visos jo veiklos suvešės kaip gražiausias gėlynas. Ir tai bus ne pasiekimas, o vidinės pilnatvės rezultatas.

Tačiau paleidus iš ego kilusius veikimo motyvus, galima trumpam pasijusti kaip lenktyniniam šuniui, iš kurio staiga kažkas atėmė jauką, paskui kurį jis bėgo. Dėl ko bėgti dabar? Jeigu paleistum norą, viltį kažką pasiekti, kokia tada būtų tavo motyvacija veikti? Iš kur kiltų įkvėpimas ir norai? Nors ir iliuzinis siekis, tačiau jis atrodė kaip spindintis pažadas, geresnio gyvenimo viltis, kurią gausi iš išorės. Jei visa tai neberūpės, tai nebesukels ir žadamos euforijos. Todėl gali atrodyti, kad kažkas užgeso, nepakankamai smagu jausti ir turėti tik tai, ką turiu savyje čia ir dabar, o ne viltingame „kažkur“ ir „kažkada“.

Tad ką daryti?

Yra viena praktika iš emocijų paleidimo, kuri skamba šitaip:

„Ar galiu nuspręsti, kad vidinė ramybė man yra svarbiau už viską? Ar galiu nuspręsti rinktis ramybę ir vardan jos paleisti visa kita?“

Iš pradžių protas priešinasi, bet tada iš kažkur giliai ima skverbtis žinojimas, kad tai ir yra tikroji pilnatvė ir visa ko esmė.

Taip, mes visi esame patyrę ekstatinių akimirkų – įsimylėję, keliaudami, nusipirkę namą, gimus vaikui ir t.t. Tačiau tai yra emocijos, kurios ateina ir praeina, vėl tempdamos kažkur tolyn, jeigu patikime, kad jos yra laimės šaltinis, kad jos yra daugiau ir geriau už jausmus, kuriuos jau turime savo viduje. Gali atrodyti, kad mūsų viduje net nėra tos laimės ir išoriniai dirgikliai intensyviai tikins jų reikalingumu ir nepakeičiamumu.

Tačiau čia ir yra skirtumas - vidinė ramybė nėra emocija. Tai jausmas. Tai vandenynas, šaltinis, kuriame sutirpsta visi laikini dalykai, trumpalaikės emocijos, mintys, poreikiai. Ji vienintelė užlieja visą esybę sušildančia ir harmonizuojančia pilnatvės banga, iš kurios kuo toliau, tuo labiau ima kilti išmintis, prasmingumas, aiškumas ir pasitenkinimas. Emocijos gali kelti panašius pojūčius kaip ir bet kuri kita priklausomybė – iš pradžių atrodys, kaipgi be jų, juk pvz. kompiuterinių žaidimų arba alkoholio, malonumų nuspalvinta realybė žymiai ryškesnė. Tačiau vidiniu žinojimu, valios pastangomis ir pasitikėjimu Dievu vis labiau praktikuojant buvimą ramybės būsenoje, pamažu atsivers tikrasis gyvenimo skonis, kuris lieka amžinai ir kurio mes visi iš tiesų ir trokštam. Reikia tik išdrįsti suabejoti proto siūlomu laimės variantu ir pasikliauti širdies (Dievo) vedimu. Tai gali ir užtrukti, tačiau kryptį jau būsite išsirinkę.

Bet, sakysit, juk žmonės ir gyvena nuo „dopamino“ iki „dopamino“ – skanūs pusryčiai, tuomet paskrolinimas, žvelgia į paukščiukus, kalbasi su mylimu žmogumi, glosto katiną – viskas tarsi išorės sukeliama laimė. Tuomet atsiranda ryškus skirtumas, kai reikia eiti į veiklas, kurios neduoda dopamino, pvz. dirbti, tvarkytis, atlikti įvairias pareigas.

Veikiant, būnant, kiekvieną savo gyvenimo akimirką reikia telktis į čia ir dabar, sąmoningumą ir savo vidinę erdvę, kurioje viskas vyksta, o ne pasaulį, kuriame, atrodo, kad esi. Jausti pasaulį, tačiau iš savo vidinės ramybės vandenyno. Kad ir ką patirdami nuolat išlaikykite dalį dėmesio savyje, amžinume ir tikrume. Tuomet ir malonumai ir darbai vienodai tirps šioje šviesoje, o ji pati ir taps „dopamino“ šaltiniu, neleisdama prisirišti prie išorės kaip prie „gera“ ar „bloga“.

Bet o jei Dievui nesvarbu tam tikri mūsų pasirinkimai, jei jie neprieštarauja Dharmai (Dievo valiai)? Ar tuomet leisti sau rinktis kažką ir iš trumpalaikių išorinių džiaugsmų, norų? Atsakysiu taip: ar leistumėte savo mylimam vaikui per dieną suvalgyti saldainių? Kiek? Tas pats ir su jumis: pasaulis visuomet vilios, tačiau kol mėgausitės juo su saiku, sąmoningai, neprisirišdami ir neįtikėdami - tol viskas bus puiku.