Naujas straipsnis

Didelis klausimas gyvenime – ta kryžkelė tarp noro būti laimingam ir tikslingumo, pareigų, Dievo valios. Kaip tai koreliuoja? Kokiame momentume jie pasiekia bendrą tašką? Kaip jausti savy pilnatvę, laisvę nuo išorės, tačiau vis tiek įgyvendinti siekius, kurie... suteikia laimės? Tai ar ji yra bent kiek išorėje ar visgi tik viduje?

Nemažai žmonių turi savyje jausmą, kuris stumia į priekį. Ir ne gerąja prasme. Šis jausmas tiki, kad galima pasiekti geriau, daugiau, gyventi gražesnėje vietoje, kasdienybėje jaustis pakylėčiau, pilniau, išjausti akimirką ir pasisemti laimės dar tiksliau, giliau. Ir tai dažnai iškart gimdo ir savęs priešingybę – baimę, kad viso to negausiu. Kad prarasiu tą laimę, kad tos galutinės pilnatvės manyje nėra ir kad amžinai būsiu priklausomas nuo paieškų: gražiausių gamtos vietų, savirealizacijos, veiklos prasmingumo, pasiekimų, santykių, sveikatos, pinigų ir t.t.

Pasidalinsiu savo pavyzdžiu ir atvirais išgyvenimais. Gamta. Kai tik pragydo paukščiai ir pašvietė saulė, į mane vėl grįžo noras lėkti į tolimus įstabiausios gamtos kampelius su kalnais, ežerais ir kriokliais. Susilieti su jais, ištirpti, atlikti net kažkokią paskirtį, dėl ko aš taip stipriai jaučiu gamtą, galbūt išskleisti konkretaus ryšio su Dievu formą, gamtos mokymą ar tiesiog mėgautis visiškai tyros laukinumos ekstaze, tarsi susiliečiau su pirmapradėmis aukščiausiomis rojaus dimensijomis. Man atrodo, kad tai aukščiausia žemiško patyrimo forma ir sąlygos, kurios gali konkrečiai man suteikti laimę ir kažkokį atitikimą, susisinchronizavimą vidaus ir išorinių sąlygų. Kad galėčiau gyventi panašiai kaip dabar, tik kasdienybę užlietų bendravimo su aukščiausia gamta patyrimai, prisipildymai iš jos, įkvėpimas, kūryba, išmintis. Bet čia susiduriu su pareiga – paisyti vyro norų, savo gimimo likimo, kad visi artimieji yra čia ir man jų trūks, kaip ir jiems manęs. Kad tuomet galime visuomet jaustis svetimi kitoje šalyje. Atrodo, tai lyg ir dovana – sugebu taip giliai susilieti su gamtos dvasia, išjausti džiaugsmą net viena. Tačiau tai ir kankina, nes pririša nuolat siekti tų gražių vietų ir praleisti ten labai daug laiko. O aš jaučiu, kad jau išaugau tą etapą, kur užtenka gyventi tik savo asmenine laime – susikurti sau patinkančias sąlygas ir visą savo laiką skirti jomis mėgautis. Jau reikia dirbti ir dėl kitų, mokytis, augti, bendrauti. Negaliu tiesiog atsiskirti ir visą laiką skendėti gamtos ekstazėje. Nors ir kaip viena iš mano dalių taip norėtų.

Krišna per Mahabharatą sakė, kad tokios situacijos susikuria tam, kad atsigręžtume į Dievą...

Toliau – savirealizacijos tema. Kas tai man yra? Tai veikti kažką autentiško, pagal savo duotybes ir talentus, kame jausčiau prasmę. Įveiklinimas savo įgūdžių ir energijos vardan visuotinės gerovės ir Dievo. Tad ar tai būtinai siejasi su išoriniais pasiekimais ir rezultatais? Vidinis jausmas rodo, kad visos mano veiklos turi svorį ir prasmę, kai yra skirtos asmeniniam tobulėjimui arba bendrai gerovei, kitų tobulėjimui, meilei. Jei tai daroma dėl kokių nors kitų priežasčių, svoris pamažėja. Taip pat patikrinau, ar yra kas nors ne taip tose veiklose kurioje nors vietoje, kad pilnai nesiskleidžia ar neatneša grįžtamojo ryšio. Pamačiau, kad su veiklomis viskas yra gerai, tik jos tarsi pilnai neaktyvuojamos ir nepaleidžiamos tekėti, nes man pačiai atrodo, kad jos yra nepilnos, kol negauna patvirtinimo ir rezultato. Deja, dėsniai veikia atvirkščiai. Pirma indas yra pripildomas ir tik tada laisvai liejamas į aplinkinius puodelius, o ne laukiama, kol visi ateis su puodeliais prie tuščio indo ir tik tada jį nuspręsčiau leidžianti pripildyti ir skleistis. Tai paradoksalu, reikalauja daug drąsos ir atsirišimo, tačiau tokia dabar jaučiasi mano tiesa. Galbūt kitiems yra kitaip ir reikalavimai nėra tokie aukšti, pavyksta įgyvendinti siekius net ir iš ego, bet savo atveju aiškiai jaučiu šią išsilaisvinimo iš kitų nuomonių pamoką. Kai pačiai tai neberūpės, kai visiškai nuolankiai atsiduosiu šviesos pareigai ir laimei ir žvelgsiu vien į Dievo akis, klausydama savo širdies laisvės balso, tuomet visos veiklos suvešės kaip gražiausias gėlynas. Ir tai bus ne pasiekimas, o vidinės pilnatvės rezultatas.

Tad jeigu susitaikyčiau ir pirmiausia tiesiog paleisčiau norą, viltį kažką pasiekti, kokia tada būtų mano motyvacija? Iš kur kiltų įkvėpimas ir norai? Iš laimės tarnauti Dievui ir maudytis jo spinduliuose. Iš pradžių įėjau į vaizdinį, kur kad ir ką darau – pasiekiamumas mažas, šlovė nulinė. Kas tada mane skatina? Šviesa. Kuriu iš jos ir tuomet pamatau, kad kai nebekreipiu visų lūkesčių ir energijos vien į žmonių nuomonę, tai rezultatas pasiekiamas ir vien realizavus idėją – energija įsikūnija ir išsiskleidžia į erdvę, į visatą, į mane pačią, visą šeimos liniją ir aplinką. Ir kai tame pajutau pakankamumą, tada tarsi pirmą kartą pažvelgiau į veiklą, kaip į tarnystę Dievui, o ne kažkokią šlovę. Pamačiau save kalbančią žmonėms, renginiuose, net prie mikrofono su didele auditorija ir be jokio ego, vien laimę nešanti pareiga, buvimas įrankiu. Kai dingo sąryšis su žmonių nuomone ir įvertinimais, tada pirmą kartą visiškai natūraliai pasijuto net ir didelio mąsto veikla, kuri protui simbolizavo sėkmę, o dabar teatrodo tik kaip paprasta veikla amžinybėje ir savo vietoje. Bet dabar pajutau ir tam tikrą tuštumą. Tarsi tas šlovės siekis atrodė kaip spindintis pažadas (turbūt kažkas to paties ir kaip noras susilieti su gamta ir ten patirti kažką įspūdingesnio nei gali pasiūlyti kasdienybė), kažkokia geresnio gyvenimo viltis, kurią gausiu iš išorės. Bet jei man šlovė neberūpės, tai nesukels manyje ir tos euforijos. Todėl atrodo, kad kažkas užgeso ir atrodo nepakankamai smagu jausti ir turėti tik tai, ką turiu savyje, o ne „kažkur“ ir „kažkada“.

Tad ką daryti? Yra viena praktika iš emocijų paleidimo, kuri skamba šitaip: „Ar galiu nuspręsti, kad vidinė ramybė man yra svarbiau už viską? Ar galiu nuspręsti rinktis ramybę ir vardan jos paleisti visa kita?“ Iš pradžių protas priešinasi, bet tada iš kažkur giliai ima skverbtis žinojimas, kad tai ir yra tikroji pilnatvė ir visa ko esmė.

Taip, mes visi esame patyrę ekstatinių akimirkų – įsimylėję, keliaudami, nusipirkę namą, gimus vaikui ir t.t. Tačiau tai yra emocijos, kurios ateina ir praeina, vėl tempdamos kažkur tolyn, jeigu patikime, kad jos yra laimės šaltinis, kad jos yra daugiau ir geriau už jausmus, kuriuos jau turime savo viduje. Gali atrodyti, kad mūsų viduje nėra tos laimės ir išoriniai dirgikliai intensyviai tikins jų reikalingumu ir nepakeičiamumu. Tačiau čia ir yra skirtumas - vidinė ramybė nėra emocija. Tai jausmas. Tai vandenynas, šaltinis, kuriame sutirpsta visi laikini dalykai, trumpalaikės emocijos, mintys, poreikiai. Ji vienintelė užlieja visą esybę sušildančia ir harmonizuojančia pilnatvės banga, iš kurios kuo toliau, tuo labiau ima kilti išmintis, prasmingumas, aiškumas ir pasitenkinimas. Emocijos gali kelti panašius pojūčius kaip ir bet kuri kita priklausomybė – iš pradžių atrodys, kaipgi be jų, juk pvz. kompiuterinių žaidimų arba alkoholio, malonumų nuspalvinta realybė žymiai ryškesnė. Tačiau vidinio žinojimo, valios pastangomis ir pasitikėjimu Dievu vis labiau praktikuojant buvimą ramybės būsenoje, pamažu atsivers tikrasis gyvenimo skonis, kuris lieka amžinai ir kurio mes visi iš tiesų ir trokštam. Reikia tik išdrįsti suabejoti proto siūlomu laimės variantu ir pasikliauti širdies (Dievo) vedimu. Tai gali ir užtrukti, tačiau kryptį jau būsite išsirinkę.

Bet juk žmonės ir gyvena nuo „dopamino“ iki „dopamino“ – skanūs pusryčiai, tuomet paskrolinimas, žvelgia į paukščiukus, kalbasi su mylimu žmogumi, glosto katiną – viskas tarsi išorės sukeliama laimė. Tuomet atsiranda ryškus skirtumas, kai reikia eiti į veiklas, kurios neduoda dopamino, pvz. dirbti, tvarkytis, atlikti įvairias pareigas. Veikiant, būnant, kiekvieną savo gyvenimo akimirką reikia telktis į čia ir dabar, sąmoningumą, savo vidinę erdvę, kurioje viskas vyksta, o ne pasaulį, kuriame, atrodo, kad esi. Jausti pasaulį, tačiau iš savo vidinės ramybės vandenyno, kad ir ką patirdami nuolat išlaikykite dalį dėmesio jame, jo amžinume ir tikrume. Tuomet ir malonumai ir darbai vienodai tirps šioje šviesoje, o ji pati ir taps „dopamino“ šaltiniu, neleisdama prisirišti prie išorės kaip prie „gera“ ar „bloga“.

Labai noriu pripažinimo, bet jis ateina tiesiog iš savivertės ir tos pilnatvės, saugumo noro. Taip pat galbūt ir susireikšminimo šiokio tokio, kad aš labai visą gyvenimą stengiausi, palaikiau pati save, kentėjau, mokiausi, daug žinau ir dabar visi turi tai šlovinti, atsidėkoti man, užkabinti medalį. Bet juk tai dariau dėl savęs. Ir visa tai akimirksniu atsispindi gyvenime. Juk mano gyvenimas ir yra nuostabus, tai argi tai ne tas medalis, tik ne iš kitų žmonių ir nuomonių, o tiesiog nuostabių Visatos dėsnių? Taip.

Bet o jei Dievui nesvarbu tam tikri mūsų pasirinkimai, jei jie neprieštarauja Dharmai. Ar tuomet leisti sau rinktis kažką ir iš trumpalaikių išorinių džiaugsmų, norų? Atsakysiu taip: ar leistumėte savo mylimam vaikui per dieną suvalgyti saldainį? Kiek? Tas pats ir su jumis. Pasaulis visuomet vilios ir kol mėgausitės juo su saiku, sąmoningai, neprisirišdami ir neįtikėdami, tol viskas bus puiku. Aukso vidurys - tai daugybės gyvenimo klausimų atsakymas.