Nauja pradžia - išsipildžiusi ilgametė svajonė

Jaučiu, kad čia atsikrausčiau išgyti. Pagaliau išlaisvinti savo sielą iš bet kokių spaudimų ir eiti savo širdies keliu. Jausti per mane einantį gyvenimo pulsą ir tarsi atviras pasitikintis kanalas leisti viskam tekėti. Stebėti gyvenimo tobulumo simfoniją ir mėgautis paprastu, autentišku gyvenimu.

Atvertėm šį naują gyvenimo puslapį, kad aiškiai išgirsčiau, ko noriu, kuo plaka mano širdis ir prisiminčiau tyrą kūrybos, įkvėpimo, buvimo malonumą, kokį jausdavau vaikystėje.

Nauji metai šįkart tikrai tapo mums nauja pradžia. Iš tikrųjų sunku kol kas suvokti protu, kad tai jau įvyko. Kur keletą metų žiūrėjau filmukus apie gyvenimą gamtoje, keliavau pasaulyje po įvairius vienkiemius... o dabar tokiame gyvenu pati. Kai šiandien vėl kaip senais laikais pažiūrėjau Jonnos Jinton filmuką, net ašaros pradėjo kauptis suvokiant, kad tokius pat gražius vaizdus, kokius ji rodo, dabar ir aš matau pro langą...

Suvokiau, kad įsivaizdavimas kaip jausies ten, ko nesi patyręs ir pats patyrimas labai skiriasi. Aš gi tikrai galvojau, kad numanau, ką reiškia gyventi gamtos glėbyje, bet čia pagaliau atsidūrus – jausmas dar kitoks. Ilgai apie tai KALBĖTI ir tame jau GYVENTI... tiesiog rauna stogą... :D

Pirmiausia, ką pastebėjom - tai tyla. Ir ne tik garsinė tyla, tačiau ir energetinė. Tarsi visur esanti švara, laisvė. Čia nesijaučia jokių egregorų. Ir net jei atsikraustėm viduje tebesinešdami įvairias savo ankstesnes programas ar problemas, jos čia tarsi panyra į tylos vandenyną... ir gyja. Čia niekas netempia į kažkurią pusę – reikia gyventi taip arba anaip, būti tokiu, pasiekti tą ir tą. Mes visi daugiau ar mažiau esame pajungti į visuomenės sistemą, kur yra sukurtas tam tikras pageidautinas gyvenimo scenarijus. O čia - jo nėra. Tik medžių vibruojama informacija:

Pirmos dienos visgi iškėlė daug baimių. Aš visada buvau labai jautrus žmogus ir dirbau su saugumo ir užtikrintumo temomis, kas labai iškilo čia, atskirtyje nuo pažįstamo civilizacijos aprūpinimo. Visas kūnas buvo įsitempęs vis tikėdamasis kažko negero ir skanuodamas aplinką. Atrodė, kad juk kažkas dar turi būti – grįšim į butą, kažkas ateis, atsitiks, paaiškės. Jausmas tarsi papuolus į akliną tamsą ir vaikščiojant apgraibomis. Ypač viskas išryškėdavo naktį: o jei kas nors ims laužtis, o jei pelė išlįs iš kur nors, o jei pradės vaidentis ir t.t. :D Pirmomis naktimis beveik negalėjau užmigti, nes neįprasta buvo ir kad mūsų medinis namas „kalba“ – trakšt brakšt šen bei ten ir iškart šiurpas nubėgdavo kūnu.

Paskutines dienas prieš išsikraustant buvo net juokinga stebėti savo jausmus – besidžiaugiančią širdį, jau rašančią darbų ir pirkinių sąrašus ir persigandusį protą, kuris norėjo kaip vaikystėj, kai mama bandydavo mane vesti pas dantistą, įsikibti į sieną ir šaukti – neisiu! Jam atrodė visiška beprotybė palikti viską, kas patogu ir pažįstama ir iškeliauti ten kur, žinojau, teks susidurti su visa savimi ir gyvenimo realybe. Visi tik ir kartojo mums – oj, bus reikalų! Oj, kad tik jūs ten neprapultumėt. Dar senas namas? Oooj....

Bet žinot ką? Jau savaitė esam čia. Buvo ir užšalusių kranų, ir nusprogusių šlangelių su pelkėm tualete, ir išprotėjusios besipurtančios skalbenkės tramdymas, ir kiauro pečiaus mūrijimas – bet viskas mums čia sekasi žymiai lengviau nei tikėjausi. Taip, naktimis dar lenda baimės, bet namelis toks jaukus, tarsi mūsų laukęs jau daug metų ir priėmęs į glėbį. O tamsa... Kai esi gamtoje ji tampa tokia natūrali ir net trokštama – nes tokio ryškiai žvaigždėto dangaus mieste niekados nematėm.

Mūsų kasdienybė atrodė taip – rytais valomės kiekvieną namo kampelį, tvarkom įvairius interneto, elektros sutarčių reikalus, su auksarankiu kaimynu (kaip dėkojam tau, Dieve!!!) tobulinam namuką, ant pietų kaip į antrus namus lekiam į "Senukus" ir "Ikėją", o vakarais surinkinėjam baldus ir iškrovinėjam dėžes. Vaizdas jau dabar neatpažįstamas nuo to, kaip buvo pradžioje ir darbų sąrašas netikėtai greitai trumpėja!

Taip pat čia leidžiant laiką atėjo ir daugybė susimąstymų. Pavyzdžiui, kodėl bute taip lengva kristi į depresiją, o kaime - ne. Žmogaus protas visgi taip sutvertas, kad jeigu nėra stūmimo arba reikalo – jis dažniausiai rinksis nieko nedaryti. Tai atėję iš mūsų primityviųjų išlikimo instinktų, kurie mūsų saugumui siekia nekintamumo ir nuspėjamumo. Tačiau, kai to nekintamumo jau per daug – visa energija ima strigti, dingsta įkvėpimas gyventi.

Kaimynas mums papasakojo, kad čia gyvenusi močiutė buvo kaip vijurkas: atsikelia ryte – iškart reikia kūrentis, tada lekia į lauką, pati kokį medį parsitysia ir susikapoja! Tada apžiūri savo maisto atsargas, vaikšto po apylinkes, grybauja, uogauja, sodininkauja. Sakė, kur eidavo, ten ją sutikdavo.

O ką bute? Atsikeli, jau šilta. Valgyti gali užsisakyti. Meistrą išsikviesti. Todėl ir su kaimynais nėra didelio reikalo pažindintis, ar į gamtą važiuoti maisto pasirinkti. Ir net sunku suvokti, kad to trūksta, kad tai taip arti mūsų širdies ir prigimties, kai dauguma mūsų visą gyvenimą pragyvenę mieste ir bute.

Net dabar rašant kažkas virpa širdy ir gniaužia gerklę. Tai siela džiaugiasi. Toks yra sielos virpėjimas, kai nepaisant jokių aplinkos įtakų, pasirenki klausyti jos vedimo.

Ir aš kiekvieną dieną tokia dėkinga ir Martynui. Gyventi tokioj atskirty, toli nuo visų, gali tikrai tik su savo sielos žmogumi, nes kitaip prasidėtų trintis. Ir aš taip džiaugiuosi, kad mūsų norai ir šis gamtos troškimas sutampa ir dabar kuriam savo bendrą rojų žemėje.

Čia atsikrausčius taip pat suvokiau, kad viskas vyksta savo laiku. Kad mes dažnai spėliojam, kodėl vieni ar kiti mūsų trokštami dalykai niekaip neįvyksta arba ilgai tenka laukti. Tačiau, pavyzdžiui, dabar aš suprantu, kad prieš kokius metus čia gyventi aš dar nebūčiau pasiruošusi, kad ir kaip to, atrodo, norėjau. Nes čia visuomet yra gana vėsu. Net jei ir gerai išsikūrenam, vis tiek nebūna taip šilta, kaip bute. O aš visuomet buvau baisi šaltišė, labai sunkiai pernešdavau vėsą ir šaltuose namuose jausdavausi kaip išsunkta. Tačiau kažkur prieš metus pradėjom reguliariai praktikuoti Wim Hof kvėpavimą, lįsti į šaltą vandenį. Ir dabar man čia, namelyje, neatrodo šalta!

Jaučiu ir žinau, kad tai labai nuostabių dalykų pradžia. Kad į savo erdvę pasitiksim daugybę gražių sielų, kurios taip pat trokš semtis gamtos ir sąmoningumo gydymo. Kad tai savęs pažinimo ir įkvepiančios kūrybos eros pradžia. Ir atverta širdimi pasitinku viską, ką mums paruošęs likimas šiame laisvės kelyje.

Ačiū tau, Visata, už viską!

Na ką, laikas malkų dadėti, nes labai jau nutilo pečiukas, o iš naujo jį užkūrinėti būtų klapatas :D

Ramybės linkėjimai ir iki! ♥

O taip pat keista, kad... nekeista. Kad net valgydami savo pačius pirmus pusryčius prie nepažįstamo stalo su gelėta staltiese ir žiūrėdami pro langą į obelį, tiek metų davusią obuolių kitiems šeimininkams, jautėmės labai natūraliai. Tarsi taip jau buvo įrašyta. Visata jau seniai buvo tai sudėliojusi ir kažkokioj plotmėj mūsų sielos jau buvo susipažinusios su šia erdve. Turėjau ir įvairių pranašiškų sapnų, vizijų apie šią vietą, kas man tik patvirtina šią prielaidą.

"Viskas yra gerai. Esi ir to pakanka"

Ir dabar mano protas dreba tarsi po pagirių – priimti tiesiog buvimą ir eiti neišmintu, SAVO taku, jam sunku. Jis nori žinoti, kad žmonės, veiklos ir kiti dalykai yra šalia, net jei man jų dabar nereikia, bet jei netyčia užsimanyčiau :D Ir patiriant ramią tylos akimirką protas kratosi, nes pagal senus įpročius, kad būtum šaunuolis kaip visi – reikia būti produktyviu, naudingu, reikalingu, aktyviu ir socialiu. Jis nori... pasimatuoti, užsidėti varnelę, kad viską daro gerai.