Kreipiausi į Mariją Oną, kurios dabar knygą verčiu (žemiau pateiksiu ištrauką) ir jaučiu, kad jos sąmonė neveltui ateina į mano gyvenimą. Jaučiu, kad yra ryšys, kad tikrai galiu gyvai ją jausti. Paprašiau jos perteikti kokią tik nori žinutę ar mokymą.
Įėjau į savo širdį ir tiesiog prisijungiau. Pasakiau sau, kad nieko nespausti, nieko neskubinti. Net jeigu niekas neateis, nieko nesuprasiu, nieko neišgirsiu. Tai tebūnie, nes aš noriu dabar pradėti eiti nauju keliu. Ne tokiu, kaip kažką pačiai vis nuolat iš proto projektuojant ant realybės. Aš noriu pradėti leistis į tikrąją realybę. Ir stebėti, kaip jinai iš tikrųjų skleidžiasi, kas iš tikrųjų vyksta, kas ateina savaime.
Ir supratau, kad aš anksčiau norėdavau skubinti kažką, padaryti greitai. Pavyzdžiui, greitai čia prisėsti viską sužinoti, susirašyti, padaryti. Ir tai yra orientuota ne į širdies vedimą, patį gyvenimą ir tą akimirką, bet į rezultatą. Kažką greičiau gauti, išskleisti kažkokį produktą - parašyti tekstą, patirti suvokimą, pasidalinti. Ir tuomet pasąmonėje asmeniškumai būdavo apkraunami ant to tyro kanalo, per kurį gali pasireikšti žinios, aukštesnių sąmonių vedimas, netgi gamtos paslaptys - šios akimirkos gyvasties skrodžianti, gyva, dabarties patyrimo vienintelė tokia virpanti energija.
Ir aš pajutau, kad kažkas manyje yra pasikeitę. Ir kad jeigu reikės, aš galiu ir nieko nedaryti. Ir ne iš apatijos, nei iš kažkokių sureikšminimų, bet iš to, kad nebesekčiau asmeniškumais, nebesiekčiau rezultatų. Kad galiu net ir jokių rezultatų nepasiekti, niekam nieko neparodyti, neišreikšti. Ir suvokiau, kad man dabar jau svarbiau yra pats gyvenimas, negu kažkokios dėžutės ir etiketės, kad jau padaryta (taip, kaip mano protas įsivaizduoja).
Pirminė pamoka man, iš tikrųjų, kurią parodė toks ramus stebėjimas, buvo asmeniškumo kišimasis į tokį gyvą, subtilų ir be galo trapų procesą. Kad ant gyvojo patyrimo mes nuolat krauname iš atskirumo iliuzijos gimusio ego nesustojamai gaminamas mintis, prisiminimus, lūkesčius ir nerimą, kad visa tai išsipildytų, arba kažko išvengtume. Ir kad aš jau po truputį pasiruošiu paleisti tai. Sąmonė pasiekė momentą, kada pakankamai susilieja su saule, o ne ją dengiančiais debesimis ir pradeda išjausti Vienį. Ir tada aš toliau stebėjau, prieš ateinant antrąjai pamokai. Vėl tiesiog nurimau, stebėjau širdį.
Galvojau, gali ir nieko neįvykti, bet vis tiek kaip gera. Tiesiog telktis į Mariją Oną. Ir tada staiga pajutau pradedantį plūsti meilės jausmą. Plūsti ir taip eksponentiškai augti. Netikėtai pamačiau tos meilės virpėjimo vaizdinį, kaip kokios šviesos medžių lapų ląstelėse, visoje aplinkoje. Atsimerkiau ir ašaros tiesiog pradėjo sunktis į akis.
Ir aš supratau, kodėl taip visada norėjau į gamtą. Aš supratau, kame tai buvo esmė. Tai buvo kvietimas gyventi širdimi. Gilus troškimas būtent susilieti su ta virpančia meile, kurią turbūt mano esybė lengvai atpažino per gamtą, tik ilgai užtruko, kol iškodavo tikrąjį kvietimą. Net dabar, atrodo graudina tai rašant. Tai tikrai atsakymas širdies. Tai sielos patvirtinimas, kad teisingai supratau.
Kad aš visada troškau būti šios akimirkos Gyvajame Dieve. Tokiame gyvybės taške, kur nėra laiko, nėra... Nežinau, tiesiog... Atrodo, aš anksčiau žodžiais apibūdindavau tai, ko trokštu. O dabar tarsi man staiga prasivėrė šydas, prasivėrė tos dimensijos. Ir aš patekau, atrodo, į tą erdvę. Į net ne erdvę. Tai yra anapus. Anapus laikų, anapus erdvių, anapus visko, bet tuo pačiu tai, kas yra dabar. Ta gyvastis, ta pirminė kibirkštis, kurią jaučiu, kaip visur tekančia gyvybę. Gyvybę kaip energiją, kaip substanciją, kaip meilės ir vienio srautą ir tuo pačiu net ne srautą - nes neaišku, ar jis kažkur išvis juda ar tik viską užpildo ir gaubia.
Ir tai buvo tik trumputė akimirka. Protas galvojo, gal čia reikia dar pasėdėti, pamedituoti toj būsenoj (vėl pakontroliuoti ir daugiau gauti laimės :D). Bet aš tiesiog toliau stebėjau, ne pritempinėdama kažką, o jau tikrai gyvai, nuolankiai stebėdama ir ne mąstydama apie gyvenimą
o jį GYVENDAMA.
