Dvasiniame kelyje kartais gali pasidaryti tikrai sunku…

Sai Baba Savo eilėraštyje „Kai ištarei Man „Taip“ pasakė, kad, kai tik atsiduodame Dievui, mūsų gyvenimai daugiau nebebūna tokie patys. Mūsų kelias, siekiai, įvykiai ir kasdienybė nebėra tokia, kokia būdavo gyvenant vien pasaulietiniais tikslais. Aš tai supratau. Tačiau protas laikas nuo laiko vis krenta. Jis vis vėl gręžiasi į išorinį pasaulį ir verkia – kiek aš praleidžiu, kiek turėčiau daryti, suspėti, lėkti, patirti, o ne čia sėdėti ir medituoti! Jam norisi bėgti ir būti kaip dauguma. Ypač, kai aplink didžioji dalis žmonių gyvena materialistinį gyvenimą, kelia į feisbukus, instagramus, „storius“ ir visas kitas socialines medijas, kiek jie daug veikia, ką nusipirko, ką pasiekė, su kuo susitiko ir t.t… Neramesnis protas – pukšt ir užkibo!

Aš dažnai dėl šito kankindavausi, nelabai suprasdama, kas manyje vyksta. Prisipaišiau įvairių išvadų – trečia čakra išsibalansavusi, radžasinės energijos perteklius, arba tiesiog labai energinga prigimtis ir protas Nesvarbu, ar kas nors iš to, ką išvardijau yra tiesa. Esmė tame, kad mano vidus visada tvirtai žinojo, kad, nepaisant visų proto virkavimų, aš einu teisingu keliu. Svarbiausia – sąmoninga kelionė pas Dievą, į šviesą. Tačiau regint aplink tiek pasaulietiškumo tikrai galima pasimesti, ar teisingai elgiesi, ar nieko nepraleidi. Kaip džiaugiuosi, kad Dievas prabilo mano draugės iš Indijos lūpomis, kai ši sugalvojo man paskambinti po daugybės nebendravimo laiko. Kai ji kalbėjo, jutau, kaip manyje viskas lengvėja, o protas rimsta.

Ji papasakojo, kaip kiekvieną dieną pradeda ilgomis maldomis, kaip kiekvieną akimirką prisimena Dievą ir su Juo bendrauja. Kaip nebegaišta laiko tuštiems susitikimams ir pokalbiams. Kaip ji lygiai taip pat kaip aš turėjo tokį etapą, kai beveik metus neveikė visiškai nieko – atsikeldavo, medituodavo, pasitvarkydavo, papietaudavo ir šiaip ką nors ramiai namie paveikdavo. Ji man patarė neleisti savo protui įsisukti į visas tas žiurkių lenktynes ir nesijaudinti, jei nesu kokios įmonės prezidentė, ar neturiu privataus lėktuvo. Galbūt išvis tebedirbu kavinėje ir net nežinau, ką veiksiu toliau – visa tai yra nuostabiai gerai! Ji papasakojo, kaip dažnai Dievas mums siunčia įvairius išbandymus, kokių net patys nebūtume įsivaizdavę – keisčiausiais būdais išbando mūsų kantrybę, pasitikėjimą Juo, atsidavimą ir vidinę ramybę. Prispaudžia mus prie ribos, kur mes sakome, kad daugiau jau nebegalime – ir stumia toliau! Tolyn už mūsų ribų, kad suvoktume, jog esame beribiai!

„Prieš kabindamas Savo paveikslą ant sienos, Aš turiu pajudinti vinį ir patikrinti, ar ji pakankamai stipri ir paveikslą išlaikys. Jei pamatau, kad vinis laikosi silpnai, porą kartų stukteliu ją plaktuku, kad įkalčiau giliau ir padaryčiau ją pakankamai stabilią ir stiprią išlaikyti Mano portretą. Džiaukitės, kai gyvenime turite problemų, nes tai reiškia, jog Dievas yra su jumis ir jūsų nepamiršo“ – Šri Satja Sai Baba.

Draugė kalbėjo tiesiai man į širdį apie visus tuos dalykys, dėl kurių labiausiai jaudinausi. Ar pakankamai darau? Kaip turėčiau Jam pasitarnauti? „Tiesiog pasitikėk ir suvok, jog Dievas viskuo pasirūpina pačiu tobuliausiu būdu. Net jei mūsų protams kažkas gali atrodyti nelabai gerai, – tai puikiausias musų asmeniniam tobulėjimui parinktas scenarijus.“ Ji tikino, kad mes niekada nežinome viso Visatos plano, kas iš tiesų su mumis dabar vyksta, galbūt esame kaip nokstantis vaisius, ruošiamas daugelio žmonių džiaugsmui.

Prieš tai dieną dar buvau Sai susitikime su kitais seniai matytais bendraminčiais. Su jais taip pat kalbėjomės apie visai kitokią nei daugumos dienotvarkę – kėlimąsi anksti, jogą, meditacijas, sveikatą, mitybą, įvairias paskaitas, mokytojus. Su vienu iš jų pasišnekėjome ir giliau – apie vidinę būseną, prasmę ir bendravimą su pasauliu. Kaip lengva pasiduoti žemesnėms vibracijoms, pradėti keistai kalbėti, juokauti, ar kitaip prisiderinti, pakeisti savo elgesį, kaip paprastai nesielgiame. Po to galime jausti kažkokį vidinį negerumą, lyg išdavę save, išsekę, pavargę, netekę šviesos. Reikia būti labai stipriai sąmoningiems ir stebėti save. Nekristi į visas aplinkines vibracijas, o geriau patiems būti šviečiantiems deglams ir priimti aplinkinius į savo energiją pailsėti.

Todėl suvokiau, kad palaikyti ryšį su stipriai atsidavusiais šviesiais žmonėmis labai gera ir naudinga. Tiesiog naudinga protui priminti, kad mes tokie ne vieni, viskas gerai. Tas sprendimas, tas ištartas „taip“ šviesai nė kiek nepasikeitė, tik kelias vingiuoja, įvairėja, tampa vis mažiau suprantamas aplinkiniams, kuriems ir nebūtina visko detaliai aiškinti. Pabendravę su bendraminčiais primename sau su niekuo nesilyginti, tiesiog suvokti, kad visų keliai – individualūs ir unikalūs. Labiausiai iš pokalbio su drauge iš Indijos man įstrigo tokie jos žodžiai: „Kai tu darai tai, ką darai arba, kaip tau šiuo atveju atrodo, kad net visiškai nieko nedarai – galbūt transformuojiesi tokiais būdais, kokių net neįsivaizduoji!“.