Sveikučiai!
Sugalvojau po daug laiko atgaivinti savo tinklaraštį, jausdama, kad čia galiu dalintis ilgesniais tekstais ir kad čia jie tarsi nepasimeta ir giliau įsispaudžia į Visatos kūriniją nei prigrūstame ir nuolat nusiskrolinančiame feisbuke. Ir gera žinoti, kad jei jau čia atėjai, tai tau nuoširdžiai įdomu ir man nereikia siekti patraukti dėmesio įvairiausiais marketinginiais triukais ♥
Šiomis dienomis, kadangi buvau namie viena ir su niekuo nesusitikau, labai suaktyvėjo veiklų tema. Kaip "Matricos" filme - tik atsijungus nuo sistemos pamatai, kad buvai sistemoje. Ir man ta "sistema" labiausiai padarė įtaką gyvenimo veiklos, darbo srityje. Apie tai galėsiu plačiau papasakoti kitame įraše :))
Kartu eina ir tokie klausimai kaip: kas yra poReikiai? Ar mums iš tikrųjų ko nors REIKIA iš aplinkos (nekalbu apie tuoletą, maistą, t.t., o labiau bendravimą, judėjimą, tikslus, pramogas)? Kiek ko esame įtikėję, kad taip atrodo normalus gyvenimas, o ko norime iš tikrųjų patys? Kartais įsivaizduoju, jei tik ką nusileisčiau iš kosmoso į Žemę arba gyvenčiau negyvenamoje saloje ir nieko nežinočiau apie pasaulį - kokia aš tada būčiau? Ką aš tada veikčiau? Kaip mąstyčiau? Ar aš išvis būčiau? Ar tam, kad suvoktume save visgi nuolat reikia turėti su kuo pasilyginti...
Vis dažniau jaučiuosi kaip kūdikis, kuris iš naujo mokosi apie gyvenimą. Vis dažniau aplanko tokios transcendentinės būsenos, kuriose pamatau, koks siauras yra žodžių ir minčių pasaulis. Kaip mūsų suvokiamos formos yra žymiai platesnės, tarsi ant didžiulės nuotraukos būtum nubrėžęs skritulį ir įtikėjęs, kad pasaulis yra tik tai, kas yra skritulio viduje.
Gal tai ir yra ta besiverianti 5D realybė? :D
O tada yra pasitikėjimas, apie kurį turbūt galėčiau kalbėti be galo be krašto, nes man tai atsivėrė kaip pagrindinė gyvenimo pamoka. Šokti į bedugnę. Pasitikėti procesu. Nerti į nežinomybę. Leisti dalykams atsiverti patiems. Eidami sąmoningumo keliu anksčiau ar vėliau visuomet prieisime šį slenkstį. Duris, kurias atvėrus nebus nei kelrodžių, nei pakeleivių, nei pačio kelio. Ir tada rinksiesi - likti ten, kur esi, ar žengti tolyn. Tiksliau kristi į priekį :D
"Gyvenimo paslaptis yra ne spręstina bėda, o patirtina tikrovė. Procesas, kurį nutraukęs jo neperprasi, todėl privalom tekėti su procesu, į jį įsilieti." - nuostabi filmo "Kopa" mintis.
Netikėkit, kad yra tik tai, ką matot prieš savo akis - tamsių debesų jūra. Už jų visada šviečia saulė. Privalom tuo tikėti, net jei po ilgos žiemos nebepamenam kaip ta saulė atrodo.
Kad tuo tikėtume turime sau nuolat duoti dvasios maisto. Man geriausiai veikia STIPRIAI sąmoningi tekstai, tokie kaip Eckhart Tolle knygos, "The Gene Keys", hinduistiški raštai ir kt., kurie spinduliuoja tokią esmę, kad tavo Esmė viduje kaip mat sureaguoja ir išlenda į pirmą planą. Taip pat kontempliacija į Dievą, savo širdį, skaidrią esatį, tai, kas yra UŽ VISKO.
Padaryk sau paslaugą ir padaryk per dieną bent vieną praktiką/ veiksmą, kuris padeda palaikyti aukštą vibraciją, net jei neatrodo, kad norisi. O taip pat veikimas. Jei nepavyksta sau pagelbėti emociškai, padėk tiesiog fiziškai - sportas, prasiblaškymas, stojimasis iš lovos ir ėmimasis bet ko iškart išjudins užstrigusią gyvybinę energiją, grąžins į upės tėkmę, kuri jau kur nors vis tiek nuneš.
Užvakar netgi gulint lovoje jaučiau, kad prarandu suvokimą, mano ribos trinamos. Ką mes išvis laikome ribomis? Tarsi žiūrint į sieną suvokčiau, ką matau ir tuo pačiu matyčiau, kaip ji defragmentuojasi, kad forma - tai mažytis lašelis pliumptelintis į vandenyną. Jis ir tikras ir ne. Knygoje "Miego ir sapnų joga" ganėtinai išsamiai buvo aprašoma, kaip jaučiasi Dievas, Visata. Tai, kai jauti, kad esi ir subjektas ir objektas. O galiausiai, kad nėra nei vieno nei kito. Yra tik patyrimas. Viena sąmonė suvokianti save be paties suvokimo.
Kartais tai taip įdomu ir traukia, nes širdis išsiilgusi to ištirpimo ir pasidavimo Vieniui. Tačiau kartais teka ašarų upeliai ir protas kaip daug metų nematęs saulės šviesos, patiki debesų visagalybe. Pyktis, skausmas, kančia, net nenoras gyventi - su viskuo plaukiojau emocijų vandenyne. Ir nemeluosiu, kad kartais galvodavau, nu šakės, jau tikrai išprotėsiu, kai protas panikuodavo nebemokėdamas tiesiog būti. Kas yra būti? Sutelkti dėmesį į jusles? Nesutelkti dėmesio niekur? Kaip nemąstyti? Bet jau vien, kad taip pagalvojau juk jau yra mąstymas. Tokios isterijos plaukdavo... Kartais atrodydavo, kad viskas tik blogėja ir išvis niekur nejuda. Bet tuo pačiu gaunu tiek Visatos ženklų, kad viskas yra gerai...
Ir ką suvokiau per kelias viduje intensyvias pastarasias dienas - viskame reikia balanso.
Pabūti su savo šešėliais - awesome. Juose pasinerti ir užstrigti - nelabai.
Nukreipti mintis ir koncentruotis į šviesą - awesome. Nustuminėti visą laiką jausmus į šoną - nelabai.
Tad su kantrybe ir meile nuspręskim priimti, kad turim ir dvasią ir kūną ir kad visos tiesos, kurias taip giliai žinom, galbūt dar užtruks nemažai laiko, kol įsikūnys. Ir todėl pasirūpinkim savimi - žiūrėkime į tamsą, bet po to nepamirškime išsimaudyti karštoje vonioje ir paglostyti savęs šnabždant: "Viskas bus gerai". Medituokim ir stenkimės nubusti kaip tik sugebam nuoširdžiau, bet ir leiskim sau kartais prisipirkti čipsų ir žiūrėti tuščius filmus. Pavyzdžiui, aš šiandien aiškiai sau pripažinau: taip, dabar jaučiu vienatvės šėšėlį, noriu jaustis reikalinga, susijungusi su visais ir noriu kažkam paskambinti vien tam, kad tai pajusčiau, o ne todėl, kad pasiilgau to žmogaus. Anksčiau būčiau save sustabdžiusi, nes turbūt esat girdėję garsųjį dėsnį - iš trūkumo darysi, trūkumą ir gausi. Ir aš bijojau eiti "tolyn" nuo dvasingumo paklusdama savo trūkumui. Galiu patikinti, kraštutinumai - greitas kelias į mental breakdown. :D Tad aiškiai sau pripažinusi šį šešėlį, pakalbinusi, kodėl jis taip jaučiasi, ar širdis tikrai tiki, kad man kažko trūksta, galop paėmiau ir paskambinau mamai. Nes pripažinau jausmus, jais neįtikėjau, bet ir nenuslopinau. Sąmoningas pasirinkimas net eiti paskui trūkumą jau yra visai kitos energijos nei nesąmoningas reagavimas be jokios pasirinkimo laisvės.
O labiausiai, kas jaučiu yra tarsi gelbėjimosi virvė kertanti tas skirtingas dimensijas - šešėlį ir šviesą, sunkią nuotaiką ir pakilią - tai prisiminimas, kas iš tiesų esi. IŠ TIESŲ. Kas manyje yra amžino ir nekintančio. Kad ir kokių jaučiu emocijų - aš esu žymiai didesnė už jas visas. Todėl svarbu jas suvokti, pripažinti, sąmoningai reaguoti, bet neįtikėti. Bet kokios problemos yra tarsi filtras ant amžinosios realybės, nes tavo siela netiki jokiomis problemomis. Tavo širdis visuomet pilna ir laiminga. Kad ir kas vyktų - TIESIOG NEĮTIKĖTI, KAD TAI TAIP SVARBU. Pastebėti - neįtikėti - prisiminti Esmę. Žinau, kad kai jaučiamės prastai, atrodo, kad visa pažanga ir geri dalykai yra tarsi netikri. Tačiau, kas yra ilgaamžiškiau - saulė, ar ją užstojantys debesys?
