Nors akys veda virš kasdienių problemų Amžinybės tėkmėje,

Bet kiekvienas šypsnis, žmogus, aplinka, kaip niekad reali.

Nors Dievo balso muzikoje žmogus gyvena,

Tačiau savo artimiausią brolį priima kaip mokytoją savo.

Jis žengia tvirta koja ant mylimos žemelės,

Kai tuo tarpu mintys skrenda virš dangaus.

Jis mato, gaili, užjaučia,Nors žino, kad čia tik Žaismė Dieviškoji.

Jo rankos ištiestos link debesų į beribį dangų,Tačiau kojos įaugusios į Žemę kartu su medžių šaknimis.

Jo vienintelė svajonė susilieti šviesoje su Meile,

Ir jis sukuria šį rojų žemėje vien būdamas Savimi.