Dieviškasis pajautimas po pudžos su mūsų guru

Beveik visą balandžio mėnesį praleidau su į Lietuvą atvykusiu mūsų dvasiniu mokytoju Šri Svamiu Virendra Singh (guru) - pasiruošime ritualiniam renginiui (iš indų kultūros - pudža), pačiame renginyje ir po jo, kol Svamis išvyko namo. Šiame tekste noriu pasidalinti ne renginio detalėmis, bet būsena, kurią jaučiau prie Mokytojo ir kurią visi buvę kartu be galo trokšta išlaikyti visados.

Prie Jo protas be galo nutyla. Atrodo, kad dingsta įvairūs vidiniai komentatoriai ir problemų ieškotojai ir tiesiog nusileidi į šią akimirką. Taip, tarsi nusileidi – su stipriu įžeminimu ir tarsi svorio atgavimu. Tas svoris nuleidžia inkarą per visą kūną, per kojas iki pat žemės ir jaučiasi stabilumas, buvimas dabartyje ir nemintyjimas. Niekas nesureikšminama ir per daug nekreipiama dėmesio – net į gamtą, maistą, savo įvaizdį ar kažkokius kitus „svarbius“ dalykus, kurie anksčiau buvo tarsi laimės šaltiniai/ sąlygos/ siekiai; sprendimai priimami greitai, negalvojant, o užfiksuojant širdies impulsą. Vidus, ypač ties širdies plotu, išsiplėtęs ir šiltas, spinduliuojantis visišką užsipildymą, dėl to viskas, kas vyksta, atrodo gera, malonu, nesijaučia jokių prisirišimų ir net norų – tik būti su Dievu, kuris ir jaučiasi širdyje.

Vidaus dalys apsijungia į vientisą esybę, visos sutaria ir pritaria, jaučiasi saugumas ir užtikrintumas, pasitikėjimas buvimu. Todėl jaučiasi vidinė tyla ir tekėjimas su tėkme, galvojimas ir jautimas tik to, ką veiki, be jokios praeites ar ateities, pasitikint dabartimi. Ne teoriškai, o praktiškai, gyvai ir tvirtai jaučiasi šios vienintelės akimirkos realumas ir svarba, tarsi sutirpus minčių kuriamos realybės iliuzijos šydams. Svamio galinga energija apima mūsų visų dėmesį, būsenas, mintis ir labai sustiprina fokusą, kuris ir realizuoja minėtas būsenas. Šalia Jo savaime vyksta visa tai, kam vienumoje reikalinga stipri vidinė valia ir koncentracijos jėga.

Taip pat galėjau palyginti grįžus namo, įprastoje aplinkoje protui vėl "atsipeikėjus" ir norėjus grįžti į senas vėžes, ir po to vėl susitikus su Svamiu ir panirus atgal į Jo palaimos dimensiją, kad nerimas ir „problemos“ – tai prote esančios dalies nuosprendis, tarsi įprotis nepasitikėti gyvenimu, kai tuo tarpu Svamis spinduliuoja ir mus pripildo visiškai priešingos būsenos. Todėl buvo labai stipru tai pastebėti ir neleisti mechanizmui iš naujo pasąmoningai įsijungti, kasdien telktis į patirtą būseną ir vis labiau fiksuoti ją nervų sistemoje ir visoje ląstelių, dvasinėje atmintyje.

Kas įdomiausia, kad būnant prie Svamio dvasingumas ir dieviškumas yra be galo stipriai įžemintas. Nereikia kažkur „išskristi“, medituoti, kad jausti Dievą – Jis būna čia ir dabar, išsiplėtusioje širdyje. Aukštesniosios dimensijos pačios nusileidžia į Žemę ir apgaubia mūsų patyrimą, o ne mes išskrendam į ten. Daršano (susitikimo su dieviškosiomis energijomis per Svamio kūną ir sąmonę kaip laidininką) ir buvimo su Svamiu metu (beje, abiem atvejais būsenos labai panašios, iš ko visas vidus signalizuoja apie Svamio, net ir be Šakti (energijų) įsikūnijimų, galią) jaučiau vienuoliktą Esaties dimensiją. Jei būdavo sunkiau įsijausti ir pačiai pasijungti į Dievo srautą, susitelkdavau į Svamį ir per jį iškart prisijungdavau ir prie dievybių, su kuriomis Jis yra nuolatiniame ryšyje. Jautėsi objektų Vienis, viskame esanti ir viską tarsi į vieną jungtį susiejanti dieviškoji energija. Jautėsi aukštesnis paveikslas, erdvė, anapus įprastų fizinių reiškinių, kurioje susitraukia ir išsiplečia laikas bei erdvė pagal situaciją ir poreikį. Matant Satja Sai Babą, besireiškiantį per Svamį, tiesiog liejosi meilės ir dieviškumo vandenyno srovės, plovė ir pildė vidų nenusakomu saldumu, tyrumu, pirmaprade gyvybe.

Svamis sako, kad galima išsitreniruoti visada būti tokioje būsenoje. Raktas, žinoma, tai reguliarios praktikos, tikėjimas savimi, Dievu, buvimas dabartyje, klausymas savo širdies, o ne proto. Tačiau pataria neperspausti ir nepraktikuoti per daug, kad nepažeisti balanso. „Kas nutinka, kai be perstojo puti balioną?“ – klausia Jis. „Jis sprogsta“. Taip ir mums užtenka prisižiūrėti kūno higieną rytais nusiprausiant, giliai pakvėpuojant prie atidaro lango, pakartoti džapą (indiški maldos karoliai panašūs į rožančių), gerti vibutį (šventi pelenai, populiarūs Indijoje tarp Sai Babos sekėjų) bei stebėti savo būsenas per dieną – kaip mokė Baba – matyti gera, girdėti gera ir daryti gera.

Kai paklausiau Svamio, o kaip jausti širdies balsą ir nesumaišyti jo su protu, jis atsakė: "Žmonės 95 procentus laiko seka savo protu, o ne širdimi, ignoruodami jos tylų balsą. Tačiau protas šokinėja kaip beždžionėlė ir nenuveda į gėrį. Širdyje, priešingai, kalba Brahma, visa ko Kūrėjas ir tai, ką siūlo, reikalauja pasitikėjimo savimi ir Dievu. Kai kalba širdis - visai kitoks jausmas, net jos plakimas pasikeičia, užlieja nuostabi būsena, pažįstama iš Dievo patyrimų. Pavyzdžiui, kai sėdėjau interviu kambaryje Putapartyje su Satja Sai Baba, širdis taip daužėsi nuo energijos, kad atrodė iššoks iš krūtinės. Tuo jausmu ir sekite".

O aš pati sau pastebėjau, kad reikia mažiau galvoti prieš darymą – eiti su lengvumu ir daryti, tarsi tai niekuo nesiskirtų nuo nedarymo. Tiesiog įsilieti į Gyvenimo tėkmę, nesureikšminti ir stebėti tą tekančios meilės srautą, o ne veiksmą.

Kitas svarbus momentas, kuomet pasijutau, kad tarsi iš darželio pereinu į mokyklą – tai proto etikečių suplėšymas. Mūsų mokytojas toks netipinis, kad laužo tiesiog visus mąstymo ir įsitikinimų rėmus, kas nors kartais ir skaudu, tačiau labai pasitarnauja Jo minėtai pamokai – klausyti savo širdies, o ne proto. Kai jie mąsto beveik vienodai, pamoka lengva, tačiau kai proto balsas kardinaliai skiriasi nuo širdies, tuomet tikras išbandymas besąlygiškai išlaikyti savo ištikimybę ir eiti į priekį patikėjimo keliu. Turėjau progą patirti tai, ką skaičiau knygoje „Du gyvenimai“, kur labai dažnai minėdavo „ištikimybės iki galo“ svarbą, kai Mokytojo, matančio žymiai platesnį Gyvenimo vaizdą, žodis turi būti nepajudinamas. Ten pasakodavo apie atvejus, kai žmogus galvodavo, kad Mokytojas klysta arba kažko nepastebėjo, nežino ir todėl kažkam kitam gresia pavojus (pvz.: kai gydytojas pasibaisėjo mokytojo paskirtu homeopatiniu gydymu ir galvojo, kad ligonis mirs. Bet jam pasveikus ir Mokytojui paaiškinus visą metafizinį ligonio vaizdą, kurio toli gražu gydytojas nematė, jam teliko tik gėdytis savo nepasitikėjimo). Skaitant knygą, arba žiūrint serialą „Mahabharata“, kur žmonės nesuvokia, kad šalia jų stovi Krišna, atrodo, kad aš tai tikrai suprasčiau, juk akivaizdu, kai šalia tavęs yra dieviška būtybė. Tačiau anaiptol neakivaizdu, kai pats esi toje situacijoje. Tuomet, net ir kvestionuojant visus svarbiausius savo įsitikinimus, moralę, dėsnius, reikia pažvelgti į savo širdį – ar jai ramu? Jei taip, tai galima laisvai paleisti bet kokius įsitikinimus ir ribas, suvokiant, kad visos jos yra reliatyvios, kintančios ir neatnešančios atramos. Vienintelė atrama ir tiesos rodiklis – tik širdis. Net jei ir aplink užtų nesuvokiamas chaosas.

Taigi ir aš pasijutau be galo praplėtusi savo ribas, nors ir dar kartelį nieko nebesuvokianti logiškai. Jau daugybę kartų mano gyvenimo suvokimas buvo sudaužytas į šipulius, kol galop pradedu suvokti, kad taip vyks tol, kol atramos ir tiesos ieškosiu kintamume. Net ir sudeginus, sudaužius, ištrynus visą pasaulį, mąstymą, suvokimus – vis vien lieka Gyvastis, Dievas, kuris pulsuoja širdy ir naujai kuria kiekvieną akimirką. Tačiau jau iš laisvės, be prisirišimų, su pasiruošimu bet kada ir vėl paleisti, kaip rudenį medžiai paleidžia vėjin lapus.

Tad linkiu sau saugoti tą nuostabų ramybės ir pasitikėjimo jausmą, tekėjimą su gyvenimu, įsižeminimą ir dieviškumą vienu metu. Kaip smagu per daug nesureikšminti, gyventi širdimi – gyvenimas tada toks spalvotas, įdomus, tikras. O Baba, mylimiausiasis Baba, vesk ir globok mus!