Darbas su subtiliuoju pasauliu

Dirbant su Violetos Petraitienės mokymais bei bendraujant su subtiliuoju pasauliu stipriai vyksta savo minčių, jausmų ir vibracijų įvaldymas. Labai džiaugiuosi, kad tikrai gerai sekasi. Tarsi visai naujas darbo su savimi puslapis. Taikau būsenų pasirinkimo praktiką, jų įtvirtinimo savo kūne ir sąmonėse ir pastebėjau, kad padaugėjo išbandančių žemiškų situacijų šiam praktikavimuisi :D

Labai džiaugiuosi ir knyga „Dviejų pasaulių susiliejimas“, nes būtent to man ir reikėjo – ne tik aukštos informacijos ir energijos pakrovimo, bet ir jos pertraktavimo įprasto gyvenimo terminais, žmogiškais paaiškinimais :D

Kiekvieną dieną prisėdu pabendrauti su subtiliuoju pasauliu – nusiraminu, nutildau protą ir įsijaučiu į už visų žmogiškų pojūčių ir asmeniškumų esančią amžinybės erdvę. Kurį laiką stebiu ir pažindinuosi, įsivardiju pojūčius, užfiksuojamas erdves, mokytojus, energijų srautus, tiesiog leidžiu vykti tam, kas vyksta. Atsiveriu, geriu į save subtilųjį lauką, vaizdinius, būsenas, energijas.

Iš pradžių meditacija tuo ir apsiribodavo – konkrečių žinučių ar informacijos gauti būdavo sudėtinga arba miglota. Tačiau vienu metu pradėjau jausti, kad per susitelkimą į tyrą žinojimo, neutralumo ir tvirtumo, be jokių abejonių, jausmą, mano sąmonės kanalas prasiplečia ir pasijungia kažkur dar aukščiau, tarsi į viršų besiplečianti fontano versmė.

Pajaučiu, kaip suimama ir sutvirtinama visa mano ašis, susiaktyvuoja stabilumas ir būnu lygiavertė dalyvė subtiliojoje erdvėje (labai padėjo ir per gyvą susitikimą paminėtas momentas, kad į subtilųjį pasaulį svarbu kreiptis iš lygiavertiškos pozicijos, nes ji labiausiai atspindi savęs nuvertinimo ar pervertinimo neiškreiptą neutralią energiją).

Po kiek laiko, kai tą būseną pramokau fiksuoti kūne, pradėjau galėti „prinešti“ artyn ir konkretų klausimą, temą ir stebėti kaip juda energijos toje temoje stebint iš minėtos žinojimo ir ramybės būsenos. Kartais ateina konkreti informacija, kartais matau vaizdiniais – energija liejasi, arba ne, rodo išsišakojimus ir kitokius niuansus. Pradėjau šią būseną taikyti ir kasdienoje – prisėdu prie kompiuterio ir stebiu iš žinojimo būsenos – ką ji nori kurti? Ir su pasitikėjimu darau tai, kas teka ir jaučiasi.

Pradėjau taikyti paradoksalią praktiką – kai tik kažko nežinau ir reikia sprendimo, vietoj analizavimo iškart persijungiu į žinojimo būseną. Pradžioj bijojau to, nes atrodė, tai kaip tada sužinosiu nieko negalvodama. Tačiau vėliau aiškiai pajutau – tokiu būdu užkertu kelią vibracijų nuokryčiui ir persijungimui į energiją siurbiančius egregorus, kurie užsuka tose pačiose mintyse ir nerime. Ir pasitelkiant kantrybę, pasitikėjimą ir žinojimą, kad atsakymai nebūtinai turi ateiti iškart ir taip, kaip aš įsivaizdavau – jie tikrai po truputį pradeda ateiti!

O tas vidinis pokytis, kuomet pradėjau lengviau pasitikėti, nutiko, kai pakeičiau perspektyvą. Jau ir seniau klausdavau Dievo, kaip Jo nuomone geriausiai galiu padaryti vieną ar kitą dalyką, tačiau kažkas spragtelėjo, kai perskaičiau (o gal per paskaitą sakė) – paklauskite Dievo, ką JIS nori nuveikti ir sukurti. Ne kaip kurti mano užduotas temas, o kokias temas apskritai Jis nori liesti. Kažkas tuomet mano viduje pasikeitė. Nunyko reikšmingumas to, KĄ veiksiu ir suvokimas, kad Dievui dažniausiai rūpi KAIP veiksiu. Ir kad veiksiu Jo nurodymus, o ne savo. Atsirado savotiškas net ir didesnio saugumo jausmas. Ir būtent tuomet, kai nukritus reikšmingumui sumažėjo tokios emocijos kaip baimė, lūkesčiai, įtampa – pradėjau užčiuopti ateinančią informaciją, nes ją mažiau trikdo mano pačios norai ir filtrai.

Taip pat per pastarąsias savaites atėjo nemažai suvokimo apie vidinių sąmonių (kūno, ego, sielos, pakylėtoji, kosminė ir t.t.) bendradarbiavimą ir kaip kylant mūsų sąmoningumui „vairą“ perima vis aukštesnioji, tačiau neatstumdama kitų sąmonių, o jas perkraudama ir pajungdama tai pačiai krypčiai. Pajutau pagaliau ko man trūkdavo atrodytų tokiame maksimaliame širdies išsiplėtime, gamtos išjautime, mene. Trūko vedlio – išminties. Pajutau, kad širdis, jausmai, gamta – tai tarsi gyvūnėlis, tyras ir mylintis, bet be šeimininko vedimo nejudantis į priekį tobulėjimo keliu. Visa kam reikia Dieviško impulso, šviesos sėklos, kurią širdis vėliau galėtų įvilkti į jausmų ir meilės skraistę, protas sukurtų galimybes įgyvendinti, o kūnas suteiktų formą ir materiją. Kai pradėjau telktis į minėtą žinojimo jausmą, bendrauti su subtiliuoju pasauliu ir įgyvendinti JŲ idėjas, grandinė tarsi užsidarė ir užliejo pilnumo jausmas.

Dabar nors ir nėra aiškaus vaizdo, kaip atrodys mano veiklos, ateitis, tačiau jaučiu žymiai didesnį stabilumą ir aiškumą, kas iš tiesų šitoje mūsų egzistencijoje yra svarbu. Teoriškai žinojau tai ir anksčiau, tačiau dabar tai tampa mano gyva TIESA.

Taip pat jaučiu, kad galiu vėl daugiau grįžti prie rašymo, kaip tai darydavau senais laikais ir iš šios savo naujos būsenos ir suvokimų patirti, kas norės būti užrašyta.

Gražios dienos ♥