Bendrakūrybos su Dievu kliūtys. 3 dalis

Jungtis su Dievu ir visa subtiliąja erdve yra paprastai nepaprasta. Jos “raktai” yra bendra vibracija, tarsi radijos stotis, pagaunama radijo grotuvo tinkamai sureguliuojant dažnį. Tas dažnis, tie duris atveriantys raktai - tai ramybė, lengvumas, pasitikėjimas, stabilumas ir tyrumas. Bet kiekgi tai paprasta mums, Žemės žmogui su savo loginiu protu, šokinėjančiomis emocijomis ir kūno instinktais, - tai jau kitas klausimas :D.

Taigi bendrakūrybos su subtiliuoju pasauliu, meditacijos ir telkimosi procese labai svarbu nebūti įsitempusiu, prasivalyti savo įsitikinimus, baimes, kurie apsunkina savo aukštesniųjų lygmenų jutimą ir viso proceso suvokimą. Žmogiškumo įvaldymas - tai pirmoji kliūtis ir vartai tuo pačiu metu. Kuo daugiau ruošime save, dirbsime ties negatyvo transmutavimu ir koncentracija į šviesos vibracijas, tuo lengviau ir stipriau susijungsime su nematoma visa ko esme.

Antroji kliūtis, kuri ir kelia didžiausią proceso strigimą, - tai per didelės arba per mažos atsakomybės iliuzija. Primiršus 2 dalyje minėtą “50 prie 50” veikimo su SP proporciją ir per daug susitapatinus su savo materialiuoju Aš, ego, prisiimame arba per daug atsakomybės bei veikimo vaidmens, arba per mažai.

Kai atsakomybės prisiimame per daug - pradedame galvoti, kad viską darome patys, vieni. Iš to pradeda atsirasti negatyvios psichikos programos, įtampos, baimės. Įsijungia perdėtos kontrolės jausmas ir nerimas dėl savo planų, rezultatų, kūno, mirties. Ego ima mąstyti – jei AŠ nepagalvosiu, nepasirūpinsiu, neapsisaugosiu, tai niekas to ir nepadarys; atsitiks kažkas negero. Taip net buvau pradėjusi jausti baimę būti žmogaus kūne – kad neva be mano priežiūros gali užstrigti pačios elementariausios egzistavimo funkcijos, kaip rijimas, kvėpavimas, širdies plakimas ir t.t. Tačiau mano kūną sukūrė Kūrėjas ir Jis tobulai sudėliojo jo funkcijas, ne aš. Ir niekas neprašo manęs dabar tų funkcijų kontroliuoti.

Tačiau neadekvatus realybės vertinimas ir veikimas gali ateiti ir iš kitokio ego nuokrypio – per mažo atsakomybės ir veikimo lygio. Tai nutinka iš baimės suklysti, nevertumo jausmo, per didelio perfekcionizmo ir kitokių sureikšminimų, įsitikinimų. Pirmuoju atveju žmogus jaučiasi vienas, nes pats prisiėmė kontrolę, o antruoju – galvoja, kad kontrolė primesta, kad Dievas žmogaus neprižiūri; arba jis nepasitiki savimi, ar teisingai girdi, priima Dievo valią. Tai vėlgi netikslinės mintys, nes pakilus minčių vibracijomis aukščiau, jaučiasi, kad Dievas ne tik myli žmogų, bet ir YRA žmoguje. Bet kuris asmuo yra Dievo dalis, tad Jam niekaip neįmanoma nei įtikti, nei „prasikalsti“. Juk savo delnui negrūmojame – žiūrėk, gerai viską padaryk!

Klaidos baimę neutralizuoti gali padėti ta pati “50 prie 50” veikimo proporcija – ne nuo manęs vienos priklauso suprasti, ko iš manęs nori Dievas, kaip nori bendradarbiauti, arba ką ir kaip aš geriausiai galėčiau nuveikti. Mes įdedame savo pusę indėlio – atvirumą, norą žinoti, telkimąsi, pastangą bei veiksmą, o jau Dievas pasirūpina likusia dalimi – kada „ateis“ suvokimas, iki galo prisitrauks idėja iš kvantinio lauko, susiformuos laiko ir erdvės aplinkybės pojūčiui, minčiai ar veiksmui išsiskleisti ir koks bus viso to rezultatas. Dievas net iš dalies atsakingas už tai, kad į mus „atkeliauja“ būtent tokios ir ne kitokios būsenos. Mes tada, beabejo, jas pastebime, renkamės, mokomės, bet visuomet suvokiame ir beribio Kosmoso įtaką, daugiamatiškumo ir multidimensiškumo egzistavimą.

Bendrakūrybos procento disbalansas (tiek siekiant kontrolės ir veikiant per daug, tiek bijant klaidos ir nieko nedarant) atsiranda iš savo dvasinės prigimties pamiršimo, nepasitikėjimo Dievu, o tai – savo kūrybos ir augimo stabdymas, kuris plečiantis sąmoningumui tampa visiškai nebetiksliniu procesu, pamažu pasitraukiančiu iš mūsų patyrimo lauko.